BDAR
gdpr

Jūsų asmens duomenų valdymas

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Naršydami toliau Jūs patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.


Išskirtinė vertė

 

PATVIRTINTA:

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-148

 

 

 

 

 

 

 

 

 

DUBYSOS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais  lyg rūtom kalnai    žaliuoja“

Maironio eilės iš „Lietuva brangi“

 

   Kraštovaizdis. Dubysos slėnis – vienas vaizdingiausių Lietuvos upių slėnių, į kurį nusileidžia statūs upės šlaitai yra raiškiausias ir vaizdingiausias erozinio upės slėnio kraštovaizdžio pavyzdžių Lietuvoje. Visi regioninio parko gamtiniai ir urbanistiniai kompleksai bei kultūros vertybės neatsiejamos nuo Dubysos upės ir jos vandeningų ir sraunių intakų. Saulėje spinduliuojančią žemai klonyje besiraitančią upę visu gražumu galima pamatyti tik nuo stačių jos šlaitų, primenančių milžiniško drakono nugarą. Nuo jų atsiveria pasakiško grožio panoramos: upės vingiai, raguvomis išvagoti žali šlaitai, žydinčių ievų nėriniai, virš jų vakarėjančios saulės raudonyje kylantys rūkai.

 

   Negyvoji gamta. Tankiu raguvų voratinkliu išraižyti Dubysos šlaitai, apaugę brandžiais medžiais, krūmynais ir žolės kilimu, sukuria nepakartojamą kraštovaizdžio mozaiką. Dubysos raguvos mažai paliestos žmogaus, todėl išlaikiusios savo pirmykštę būseną, lyg „užsikonservavusios“. Didžiausios raguvos nusidriekia daugiau nei kilometrą. Ledyno tirpsmo vanduo išskrodė gilų slėnį ir atvėrė požeminiam vandeniui kelią į paviršių, atsirado palankios sąlygos versmėms susidaryti. Šaltiniais garsus Dubysos slėnio viršuje įsikūręs Ugionių kaimelis. Kitoje upės pusėje esančios kalvos, vadinamos Kaukazu: taip jas praminė rekrūtai, grįžę iš carinės Rusijos kariuomenės.

 

   Gyvoji gamta. Regioninio parko Dubysos slėnio šlaitų sauspieves simbolizuoja jose gyvenantis gencijoninis melsvys – viena rečiausių drugių rūšių. Dubysos slėnyje plytinčiose pievose galima pamatyti unikalias stepinių, melvenynų, karbonatinių smėlynų pievų bendrijas, išgirsti griežles, paupiuose sutinkami tulžiai, didieji dančiasnapiai, stebimos medžiojančias ūdras.  Senmiškyje netoli Lyduvėnų auga itin reta endeminė Eurazijos lapuočių miškų rūšis – trilapė bligna.

 

   Kultūros paveldas. Regioninis parkas neįsivaizduojamas be Lyduvėnų tilto. Aukštai virš Dubysos pakibęs geležinkelio tiltas – aukščiausias (42 m) ir ilgiausias (599 m) Lietuvoje ir Pabaltijyje. Ne kartą griautas ir vėl atstatytas iš toli matomas vandens turistų ir piligrimų, traukiančių į Šiluvą. Kunigo ir poeto Maironio gimtinėn vedantis ąžuolų ir kryžių takas - XX a. pabaigos tradicinės lietuvių kryždirbystės pavyzdys. Vienas gražiausių pietryčių Žemaitijos miestelių – Betygala, menanti paskutinę pagonių šventyklą ir paskutinį krivių krivaitį Gintautą. Kovų su kryžiuočiais laikus liudija abipus Dubysos nusidriekusi piliakalnių grandinė.

 

   Išskirtiniai reiškiniai, gyvos tradicijos, istoriniai faktai, asmenybės Kultūros paveldas, formavęsis baltų kultūros ir krikščionybės sankirtoje, čia išaugino daug žymių kūrėjų: dailininką grafiką Joną Kuzminskį, poetą Juozą Nekrošių, rašytoją Joną Mačiukevičių. Kas penkti metai Maironio gimtinėje vyksta tarptautinis chorų festivalis „Dainuojam Maironiui“, kiekvieną pavasarį Pasandravyje vyksta literatų, Lietuvos poetų Poezijos pavasarėliai. Betygalos krašto muziejuje įrengtos krašto istorijos, gamtos, geologijos ekspozicijos, atspindi turtingą įvykiais ir talentingais žmonėmis miestelio prie Dubysos praeitį. Etninės kultūros tradicijomis grįstas šienapjūtės talkos Dubysos lankoje.

 

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-21